Monotoniškai

Girdėjau tvankumą ir uodžiau ramybę. Už lango griaudėja, o many ramu. 

Tik kartais dar sustoju - dvejoju. Atsisukt, palaukt, ar eit toliau?

Sako, mano plaučiuose gleivės kaupiasi, bet tai tik muilas. Purtau galvą. Žinau, kad man šypsosi. O aš merkiu akį. 

Juk kai stovi viena per audrą, aplink Tavo dalys teška. Monotoniškai. 

 

Ant paskutinio laiptelio

Žinoki, kai pakylu, man galva raibuliuoja. Ne akys. Galva. Širdis nevirškina. Skrandis nepulsuoja. Keista darosi, bet neprisiverčiu pakilt galutinai. Laukiu kažko, rodos, laukiu. Kartais ima virškinti širdis, lengviau darosi. Kartais ausys vemia. 

Vis dar dvejoju, ar elektrą taupančios lemputės bus gerai, o gal išvis šviesos nereikia rūsyje. Gal nereikia, dar bulvės ims žydėt žaliai. O žaliai kažkaip neskanu. Akims nuodinga.